Praėjus savaitei po laiško išsiuntimo, aš įžengiau į „Roosevelt“ viešbutį
Holivude. Vilkėjau mėlyną vilnonį nertinį, kuris buvo toks plonutis ir
minkštas, kad atrodė lyg iš medvilnės, juodas kelnes su apvadais iš šonų ir
batus, su kuriais atrodžiau porą colių aukštesnis. Kišenės buvo išsipūtusios
nuo priemonių, kurias Mistikas liepė atsinešti kiekvienam naujokui: ten
pūpsojo rašiklis, bloknotas, kramtomos gumos pakelis ir prezervatyvai.
Mistiką atpažinau iš karto. Jis buvo karališkai įsitaisęs Viktorijos stiliaus
fotelyje ir patenkintas šypsojosi, tartum sakytų: „Ką tik padėjau savo sėdynę
ant viso pasaulio“. Buvo apsivilkęs kasdienišką laisvai krintantį mėlynai juodą
kostiumą, smakre kyšojo mažutis auskaras, nagai buvo nulakuoti juodai.
Negaliu sakyti, kad jis buvo patrauklus, veikiau charizmatiškas: aukštas ir
lieknas, ilgais kaštoniniais plaukais, išsišovusiais skruostikauliais, blyškiu
bekrauju veidu. Atrodė kaip ką tik nuo kompiuterio atsitraukęs bičelis, kuriam
įkando vampyras ir jis kaip tik šiuo metu išgyveno transformaciją.
Šalia jo buvo kiek žemesnis įsitempęs personažas, prisistatęs Nusidėjėliu
– dešinioji Mistiko ranka. Jis vilkėjo juodus aptemptus baltinius su
apykakle, deguto spalvos plaukai buvo žele sutepti į viršų. Tiesa, jo veido
spalva išdavė, kad natūrali kūno augmenija buvo raudonos spalvos.
Buvau pirmas atvykęs naujokas.
– Koks tavo rekordas? – palinko artyn ir paklausė Nusidėjėlis, vos tik
atsisėdau. Jie jau vertino mane, stengdamiesi išsiaiškinti, ar sugebu tai, ko
reikia žaidimui.
– Mano rekordas?
– Aha, kiek panų esi turėjęs?
– Ee, maždaug septynias, – atsakiau.
– Maždaug septynias? – spaudė mane Nusidėjėlis.
– Šešias, – prisipažinau.
Nusidėjėlis suskaičiavo apytiksliai šešiasdešimt, o Mistikas kalbėjo apie
šimtus. Žiūrėjau į juos su nuostaba: tai buvo kabintojai, kurių žygdarbius su
tokiu užsidegimu sekiau internete ištisus mėnesius. Jie priklausė kitai būtybių
klasei, nes turėjo stebuklingą piliulę, priešnuodį nepaslankumo ir frustracijos,
nuodijusios didžių literatūrinių veikėjų – ir Leopoldo Blumo, ir Alekso
Portnojaus, ir Paršelio iš „Mikės Pūkuotuko“ – su kuriais save tapatinau,
gyvenimus.
Belaukiant kitų mokinių, Mistikas man į glėbį mestelėjo popierinį voką,
pilną moterų fotografijų apie pozityvų mastymą
– Čia kelios damos, su kuriomis susitikinėjau, – pasakė.
Voke radau įspūdingų atvaizdų rinkinuką: karštos japonų aktorės portretas;
pasirašyta reklaminė nuotrauka, kurioje pozuojanti brunetė buvo
klaikiai panaši į Liv Tailer; blizgi „Penthouse“ Metų katytės fotografija; momentinė
nuotrauka, vaizduojanti chalatėliu vilkinčią gracingą striptizo šokėją,
kuri, pasak Mistiko, buvo jo mergina Patricija; ir brunetės nuotrauka su
didžiulėmis silikono krūtimis, kurias jis žindė naktinio klubo viduryje. Tai
buvo jo trofėjai.
– Man pavyko tai padaryti todėl, kad visą naktį nekreipiau dėmesio į jos
krūtis, – paaiškino jis, kai užklausiau apie paskutinį abrozdėlį. – Kietas kabintojas
nesilaiko taisyklių. Niekada nedaryk to, ką daro visi kiti. Niekada.
Įdėmiai klausiausi. Norėjau būti tikras, kad kiekvienas žodis įsirėš mano
smegenų žievėje. Dalyvavau išskirtiniame įvykyje; kitas patikimas kabinimo
specas buvo Rosas Džefrisas, kuris iš esmės įkūrė šią bendruomenę
devyniasdešimtųjų pabaigoje. Tačiau ši diena buvo ypatinga, nes pirmą kartą
gundymo besimokantieji avinėliai buvo ištraukti iš saugios seminaro salės į
dienos šviesą ir paleidžiami į klubus, kur bus vertinamas jų žaidimas su nieko
neįtariančiomis moteriškėmis.
Antrasis atvykęs mokinys prisistatė Kauke. Tai buvo aukštas, nerangus ir
kiek nutrūktgalviškai atrodantis dvidešimt šešerių metų bičas, apsikirpęs
„bliūduku“, vilkintis gerokai per plačius drabužius, tačiau dailaus veido.
Žmoniškai apkirptas ir aprengtas jis galėjo atrodyti tikrai neprastai.